- valyti
- 2 vãlyti, -ija (-yja K), -ijo (-yjo K) tr. NdŽ žr. 1 valyti:
1. Jn(Kv), Sd Vãlija daržinę J.Jabl(Als). Trobą vãlyju Lkv. Tu pats nesveikas, dar vaiką vãlyk! Vn. Vãlijam gardus – išleido paršelius Pj. Tien (tie) tik šmeiža, tik draiko, o aš tik vãliju Pvn. Tas gijas reikės anas vãlyti, reikės balinti Šv. Jis (šepetys) nebemazgojo daugiau grindų virtuvėje, – pono drabužius valijo Blv. Čia tą pačią upę vãlijom, kur kanalas yr Eig. Girias reikėjo vãlyti – įsiveikiau Šv. Tas buvo šeštadienis, mes dar šulinę vãlijom Slnt. Sako, ka tai Vaičėnei buvę vėžys, kur mokyklą vãlijo Trk. | [Juodalksnio] lapai valija ir gydo pūliuojančias žaizdas rš. Vãlijo kaulą – darė operaciją Kv. | Vãlijo míegas, nėko nebturėjo Jdr. | refl. tr., intr. Kv: Jei nevãlysys, į kuprą gausi Jdr. Daba reik kuknę vãlyties: molio turu, parsinešiau jau to molio Lk. ║ Leukonija valija prisišlemštusius vidurius, o ypač kepenas rš. ║ prk. gryninti: Tokiam beproteliuo reik kraują vãlyti (įšėlį mažinti) Vn. | refl.: Dega dega piningai, sako, kad anie vãlijas End. ║ skirti (grūdus) nuo pelų ar kitų priemaišų: Vãlijo grūdus DūnŽ. Vãlija sėklą – a liks? Pj.
2. Visokius brūdus vãlijom Kv. Pusė mokyklos tų trupinių, ta gauni jau vãlyti Šv. Skaidai grobus [kiaulę papjovus], kad anie y[ra] sukibę į vieną, vãliji taukus žemėn Kl.
3. H, H172, N, K, K.Būg(Kv, Rt), NdŽ, Grg Eisi pievos vãlyti, kurmiai išraũsė End. Pievas vãlijo i pyvežė tų žagarų į šiūrę Dov. Kitas arė, sėjo, šieną pjovė ir grėbė, javus nu dirvų valijo S.Dauk.
4. refl. Karvėms, kada apsiveršiuo[ja], nevãlijas, ta duoda nagatkas Yl.
◊ kíek širdìs vãlija iki soties, ko tik norima: Ėda, kemša, kíek širdìs vãlija, i vis urza Pvn.\ valyti; apvalyti; atsivalyti; išvalyti; nuvalyti; pavalyti; pervalyti; pravalyti; privalyti; suvalyti; užvalyti
Dictionary of the Lithuanian Language.